Vitaminai

VITAMINAS A – grupė riebaluose tirpstančių panašios cheminės struktūros medžiagų. Vienos šių medžiagų – retinolio – net mažiausias kiekis rodo tipišką vitamino A poveikį. Vitamino A provitaminai yra karotinoidai, iš kurių aktyviausias yra beta karotinas. Kepenyse iš jo gaminamas vitaminas A. Įprastame maiste vitamino A pakanka, todėl papildomai jo retai prireikia. Didžiausia šio vitamino koncentracija yra žuvų taukuose.
ŠALTINIAI. Vitamino A yra gyvūniniuose maisto produktuose, daugiausia žuvų taukuose, svieste, kiaušinio trynyje, menkės kepenyse, jautienos kepenyse, piene, grietinėlėje, grietinėje, fermentiniame sūryje, o beta karotino (augalų pigmento, iš kurio gaminasi vitaminas A) – morkose, moliūguose, pomidoruose, kopūstuose, špinatuose, brokoliuose ir kitose žaliose daržovėse, abrikosuose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Efektyviausias iš A vitaminų – retinolis – padeda akies tinklainei skirti šviesą, tamsą ir spalvą. Be vitamino A nesusidarytų naujos odos ląstelės, jis palaiko normalią odos ir gleivinės būklę. Vitaminas A būtinas normaliam kaulų ir dantų formavimuisi, normaliam augimui. Nuo jo greičiau gyja žaizdos. Persišaldžius organizmas sunaudoja iki 60% viso jame esančio vitamino A, todėl jo atsargas reikia papildyti. Be to, šiek tiek didesnis jo kiekis palengvina kvėpavimą sloguojant. Vitaminas A taip pat dalyvauja nervų sistemos ir dauginimosi funkcijose.
VITAMINO STOKA. Pirmasis vitamino A trūkumo požymis yra šviesos baimė, pablogėjęs regėjimas prieblandoje (vištakumas); taip pat gali dingti apetitas, atsirasti nuovargis, sutrikti skrandžio bei kepenų veikla. Oda tampa sausa ir pleiskanota. Atsiranda paprastųjų spuogų, nagai lūžinėja, plaukai praranda blizgesį ir slenka. Vitamino A gali pritrūkti dėl nesveikos, nevisavertės mitybos arba sutrikus žarnyno įsiurbimo (rezorbcijos) funkcijai. Nukenčia ir akių, ir vidaus organų gleivinė, atsiranda opelių, pro kurias gali patekti įvairių ligų sukėlėjų. Vitamino A trūkumas gali atsirasti ne tik tada, kai šio vitamino trūksta maiste, bet ir tada, kai kartu trūksta baltymų, sutrikus riebalų įsisavinimui, nes vitaminas A tirpsta riebaluose. Vitamino A žmogus gauna su gyvūniniais, o jo provitaminų karotinoidų – su augaliniais maisto produktais. Taigi vitamino A stygių gali jausti žmonės, mitybai mažai vartojantys gyvūninių maisto produktų.
PERDOZAVIMAS. Požymiai: virškinimo sutrikimas, pykinimas, vėmimas, galvos skausmai, svaigulio priepuoliai, psichikos, regos sutrikimai, nekoordinuoti judesiai. Smarkiai perdozavus skauda sąnarius ir kaulus, padidėja kepenys. Būta ir persileidimų bei gimdymo komplikacijų. Vitamino A perdozavimo priežastis gali būti ypač gausus maisto produktų, turinčių šio vitamino vartojimas arba per gausus vitamino A preparatų vartojimas.

VITAMINAS D – Vitaminu D vadinama grupė panašių medžiagų, kurių pirmtaką organizmas gamina iš cholesterolio. Jos tampa aktyvios saulės (ultravioletinėje) šviesoje. Žmogaus organizme yra dvi svarbiausios šio vitamino formos: ergokalciferolis (D2) ir cholekalciferolis (D3). Abi medžiagos turi tokį pat vitaminui D būdingą poveikį.
ŠALTINIAI. Vitamino D randama žuvų taukuose, ikruose, svieste, sūriuose, mėsoje, kiaušinio trynyje, riebioje Atlanto silkėje, menkės kepenyse, lašišoje, piene. Žmogaus organizme jis susidaro veikiant saulės spinduliams.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas D reguliuoja mineralinių medžiagų, kalcio ir fosforo, teikiančių tvirtumo kaulams ir dantims, apykaitą. Vitaminas D reguliuoja kalcio ir fosforo įsiurbimą žarnyne, šioms mineralinėms medžiagoms padeda išsilaikyti kauluose ir dantyse, neleidžia kalciui inkstuose išsifiltruoti iš kraujo ir taip pasišalinti iš organizmo. Vitaminas D gerina kalcio pasisavinimą, saugo nuo osteoporozės. Vitaminas D gerina ir magnio pasisavinimą, greičiau iš organizmo pašalina šviną, kuris gali veikti toksiškai.
VITAMINO STOKA. Trūkstant vitamino D organizmas labai blogai arba visai nepasisavina kalcio. Klasikinė vitamino D trūkumo sukeliama liga yra rachitas. Vaikams deformuojasi kaukolė ir stuburas, žandikauliai, kojos įgyja O arba X formą. Sutrinka dantų augimas, atsiranda dėmių dantų emalėje. Suaugusiesiems susilpnėja raumenys ir sumažėja atsparumas infekcijoms. Jei jo gaunama vis mažiau, suminkštėja kaulai, susergama vadinamąja “osteomaliacija”. Suaugusiesiems vitamino D gali trūkti dėl nevisavertės mitybos, nevartojant gyvūninių maisto produktų, ilgą laiką nebūnant saulėje.
PERDOZAVIMAS. Požymiai: silpnumas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, kalcio nuosėdos organizme; sunkiais atvejais – sutrinka inkstų veikla. Vitamino D perteklius gali skatinti aterosklerozės vystymąsi.

VITAMINAS E
– šiam vitaminui priklauso 8 medžiagos (tokoferoliai). Chemiškai jos giminingos, bet poveikis organizmui labai skirtingas. Svarbiausia ir labai mažomis dozėmis veiksminga medžiaga yra alfa tokoferolis. Vitaminas E yra atsparus karščiui (išlieka net esant 1000 C temperatūrai). Gyvūniniuose maisto produktuose vitaminas E daugiausia yra aktyviausios formos – alfa tokoferolio pavidalu, o augaliniuose maisto produktuose – kitų izomerų pavidalu.
ŠALTINIAI. Vitaminas E (tokoferolis) – gamtoje plačiai paplitęs. Jų randama daugelyje augalinių produktų, ypač aliejuose, grūduose, žirniuose, grikių kruopose, kukurūzuose, sojoje. T.p. randama kiaušinio trynyje, pieno produktuose, mėsoje, menkės kepenyse. Ypač daug motinos piene.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas E saugo riebalus, kitus vitaminus (kartu su vitaminais A, C ir selenu), hormonus ir fermentus nuo “laisvųjų radikalų” žalingo poveikio. Vitaminas E (taip pat vitaminai A, C ir selenas) yra antioksidantas, slopina daugelio kenksmingų medžiagų, sukeliančių riziką susirgti vėžiu, poveikį. Šis vitaminas labai reikalingas ląstelių membranų stabilumui palaikyti, svarbus angliavandenių, riebalų, baltymų, geležies ir kitų mineralinių druskų apykaitai. Stiprina organizmo imunitetą, padeda viršutiniam odos sluoksniui išlaikyti drėgmę, gali apsaugoti nuo ultravioletinių spindulių kenksmingo poveikio.
VITAMINO STOKA. Sveiki žmonės nestokoja vitamino E, nes jo yra visuose pagrindiniuose maisto produktuose. Be to, jis kaupiasi riebaliniame audinyje. Labai retai, trūkstant šio vitamino, sutrinka nervų sistema, virškinimas, atsiranda alergija. Vyrams sumažėja lytinis potraukis ir sulėtėja spermatozoidų judrumas, moterys gali spontaniškai persileisti ir tapti nevaisingos. Taip gali atsitikti dėl visiško badavimo arba sutrikus riebalų rezorbcijai, dėl geltos, kasos arba tulžies pūslės ligų. Be to, vitamino E gali trūkti neišnešiotiems naujagimiams, nes jie turi labai mažai jo atsargų.
PERDOZAVIMAS. Vartojant itin daug vitamino E padidėja polinkis kraujuoti, sumažėja organizmo imunitetas, sutrinka virškinimas, kamuoja nuovargis, odos uždegimai.

VITAMINAS K
– Vitaminui K arba filochinonui, priklauso didelė grupė medžiagų su panašiomis fizinėmis bei cheminėmis savybėmis. Šį vitaminą gamina ir žarnyno bakterijos. Vitaminas K reikšmingiausias tuo, kad dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose.
ŠALTINIAI. Vitamino K yra augaluose, daugiausia liucernoje, špinatuose, pomidoruose, šermukšnio uogose, kopūstuose, salotų lapuose, žaliuose žirneliuose, morkose, žemuogėse, bulvėse. Nedideli kiekiai yra gyvūniniuose produktuose – kepenyse, kiaušiniuose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas K palaiko normalų kraujo krešėjimą, stabdo kraujavimą. Kartu su vitaminu D dalyvauja nuolatiniame kaulų atnaujinimo procese. Vitaminas K skatina raumenų veiklą, regeneracijos procesus organizme, didina organizmo atsparumą infekcijoms, skatina žaizdų gijimą. Kartu su vitaminu D jis gali sumažinti osteoporozės (kaulų trapumo) riziką.
VITAMINO STOKA. Kai trūksta vitamino K, sunkiau kreša kraujas, kraujuoja dantenos.
PERDOZAVIMAS. Perdozavus kūdikiams gali išsivystyti gelta.

VITAMINAS B1 – Grynas vitaminas B1 yra vandenyje tirpstantys balti milteliai, tiaminas.
ŠALTINIAI. Vit.B1 gamtoje labai paplitęs. Daugiausia jo yra varpinių grūdų sėlenose. Daug šio vitamino yra miltuose, ypač sumaltuose su sėlenomis, alaus mielėse, kepenyse, inkstuose, mėsoje, piene, daržovėse, ypač ankštinėse kultūrose, riešutuose. Pagrindinis šaltinis – grūdų produktai (pvz., rupi duona). Daugiausia vitamino B1 yra grūdo daige ir apvalkale, kuris gaminant aukščiausios rūšies miltus arba valant ryžius, deja, pašalinamas.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas B1 dalyvauja angliavandenių apykaitoje. Vartojant pernelyg daug angliavandenių arba alkoholio, išeikvojami vitamino B1 rezervai. Tiaminas dalyvauja nervinį impulsą perduodant raumenims, padeda atstatyti nervų sistemą po didelio krūvio, skatina normalų augimą, vaisingumą, laktaciją.
VITAMINO STOKA. Tiaminas priklauso vitaminams, kurių užmaskuotas trūkumas pasitaiko palyginti dažnai. Dėl jo stokos sutrinka virškinimas, dingsta apetitas, susilpnėja atmintis. Gali pasireikšti galvos skausmai, dirglumas, periferinių nervų uždegimas, kartais sutrinka širdies veikla, sulėtėja žarnyno peristaltika ir gali užkietėti viduriai. Vitamino B1 neteikia ir kai kurie dažnai vartojami maisto produktai: aukščiausios rūšies miltai, cukrus, saldumynai, valyti ryžiai. Tiaminas gerai išlieka šaldytuose produktuose. Vitamino dažnai trūksta dėl fizinio pervargimo, alkoholizmo ir lėtinių žarnyno bei kepenų ligų.
PERDOZAVIMAS. Gavus 100 kartų didesnę negu paros norma dozę gali skaudėti galvą, prasidėti traukuliai, atsirasti silpnumas, alergija, sutrikti širdies ritmas.

VITAMINAS B2 – Chemiškai grynas vitaminas B2 (riboflavinas) yra vandenyje tirpūs oranžiniai geltonos spalvos milteliai, maisto pramonėje dažnai vartojami kaip natūralūs dažikliai.
ŠALTINIAI. Vitaminą B2 gamtoje sintezuoja bakterijos, mielės, augalai. Daug jo randama lapinėse daržovėse, grikių kruopose, kviečiuose, alaus mielėse, mėsos, žuvies ir pieno produktuose, kiaušiniuose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Būtinas aminorūgščių ir baltymų apykaitai ir gamybai, daro įtaką augimui. Palaiko normalias odos ir gleivinių funkcijas. Svarbus regėjimui, saugo tinklainę nuo ultravioletinių spindulių nepageidaujamo poveikio. Vitaminas B2 veikia riebalų įsisavinimą bei sintezę, kaulų čiulpų funkciją.
VITAMINO STOKA. Normaliai maitinantis, vitamino B2 pakankamai gaunama su maistu. Pirmieji trūkumo požymiai yra nuovargis, neveiklumas, gerklės skausmas, įtrūkę bei šiurkštūs lūpų kampučiai ir perštinčios akys. Klasikinė šio vitamino stokos liga, atsirandanti ir dėl vitaminų – niacino, B6 ir folio rūgšties trūkumo, yra pelagra, anksčiau buvusi neturtingųjų gyventojų, besimaitinusių tik kukurūzais, lėtinė liga. Ligos pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio “šiurkšti oda”, nes liga prasideda būdingu saulės apšviečiamų odos dalių pakitimu. Vitamino gali trūkti dėl įvairių priežasčių: netinkamos mitybos, padidėjus jo poreikiui nėštumo ir žindymo metu.
PERDOZAVIMAS. Požymiai nežinomi. Šis vitaminas kaupiasi smegenyse, kepenyse, inkstuose, širdyje, bet jo atsargų nesusidaro.

VITAMINAS PP – Vitamino PP (niacino, vitaminas B3) veikimu pasižymi nikotino rūgštis ir nikotinoamidas. Šis vitaminas reikalingas ląstelių medžiagų apykaitos reakcijoms.
ŠALTINIAI. Vitamino PP yra daugelyje maisto produktų, ypač liesoje mėsoje, kepenyse, žuvies produktuose, žirniuose, pupose, grikių kruopose, rupioje duonoje, riešutuose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Niacinas kartu su vitaminu B2 įeina į sudėtį daugelio fermentų, dalyvaujančių energijos gamybos ir kaupimo procesuose. Jis padeda funkcionuoti nervų sistemai, virškinimo traktui, veikia kraujo apytaką, praplėsdamas arterioles ir odos kapiliarus.
VITAMINO STOKA. Trūkstant vitamino B3, kaip ir B2, B6, folio rūgšties, susergama pelagra, vadinamąja “šiurkščia oda”. Pakinta burnos, skrandžio ir žarnyno gleivinė. Liežuvis smarkiai parausta, patinsta, prasideda uždegimas. Pranyksta apetitas, vemiama, viduriuojama arba užkietėja viduriai. Sutrinka miegas, atmintis, skauda galvą, kartais net prasideda depresija. Niacino negaunama valgant maistą, kuriame vyrauja kukurūzai arba sorgai (sorų rūšis), ir dėl vitamino B6 stokos; jo gali pritrūkti ir valgant mažai baltymų turintį maistą, sutrikus baltymų apykaitai, sergant alkoholizmu. Lietuvoje pelagra nesergama, nes niacinas yra gana paplitęs maisto produktuose.
PERDOZAVIMAS. Didesnė kaip 100 miligramų paros dozė plečia kraujagysles, sukelia odos niežėjimą, pykinimą, galvos skausmą, alergiją. Sergantieji podagra turėtų atsargiai vartoti niaciną, nes jis trukdo išsiskirti šlapimo rūgščiai.

VITAMINAS B6 – Vitaminas B6 (piridoksinas) reikalingas baltymų ir amino rūgščių apykaitai, hormonų, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.
ŠALTINIAI. Vitaminas B6 (piridoksinas) nedideliais kiekiais randamas visose daržovėse, žuvies, mėsos, pieno produktuose, kiaušiniuose, mielėse, miltuose, kepenyse.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Kaip ir vitaminai A ir B3, vitaminas B6 svarbus vaikų, jaunuolių augimui, nes reguliuoja ląstelių dauginimąsi bei diferenciaciją, ypač reikšmingas baltymų apykaitai. Vitaminas B6 būtinas ir imuninei sistemai. Šis vitaminas labai svarbus fermentiniams procesams, vykstantiems galvos smegenyse, skatina hemoglobino gamybą, svarbus riebalų, ypač polinesočiųjų riebalų rūgščių, ir angliavandenių apykaitai. Magnio ir vitamino B6 derinys pagerina autizmu sergančių vaikų būklę.
VITAMINO STOKA. Vitamino B6 trūksta retai, kadangi jo yra daugelyje maisto produktų. Tačiau nedidelis piridoksino trūkumas yra gana dažnas. Dėl jo stokos pakinta oda, gali atsirasti odos ir gleivinės uždegimų, sutrinka virškinimas, kamuoja nuovargis, prislėgtumas, sumažėja atsparumas infekcijoms. Kai jo trūksta labai daug, sutrinka kepenų ir nervų sistemos funkcijos, kalcio, magnio ir fosforo panaudojimas. Gali kilti negalavimų menstruacijų metu: nereguliariai kraujuojama, atsiranda paprastųjų spuogų.
PERDOZAVIMAS. Ilgai vartojamos ypač didelės šio vitamino dozės gali sutrikdyti nervų sistemos veiklą, sumažinti plaštakų ir pėdų jautrumą.

FOLIO RŪGŠTIS – Folio rūgštis yra bendras vienodą poveikį turinčių junginių pavadinimas. Mūsų organizme yra nevienodas kiekis įvairių, folio rūgšties poveikį turinčių junginių: maždaug ketvirtadalis folio rūgšties yra laisvo pavidalo ir pasisavinama 100%. Junginiuose esanti folio rūgštis rezorbuojasi žarnyne. Dažnai jos pasisavinama tik 20%.
ŠALTINIAI. Folio rūgšties yra visose žalialapėse daržovėse – petražolėse, špinatuose, salotų lapuose ir kt. Jo randama kepenyse, inkstuose, kiaušiniuose, motinos ir karvės piene, alaus mielėse.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Folio rūgštis labai svarbi baltymų apykaitai ir nukleino rūgščių sintezei, dalyvauja ląstelių dalijimosi ir atsinaujinimo procesuose. Kartu su vitaminu B12 ji užkerta kelią anemijai, nes abu vitaminai reikalingi raudonųjų kraujo kūnelių brendimui kaulų čiulpuose. Folio rūgštis būtina nėščioms moterims, ji padeda išnešioti vaisių.
VITAMINO STOKA. Požymiai: viduriavimas, burnos, stemplės, skrandžio ir žarnų gleivinės uždegimai. Jo dažniausiai trūksta nėščiosioms: folio rūgštimi pirmiausia aprūpinamas vaisius, o pačioms moterims šios rūgšties gali stigti. Labai didelis jos kiekis vaisiui yra kenksmingas, gali gimti neišnešiotas arba negyvas kūdikis. Dažniausiai šios rūgšties trūksta, jei valgoma per mažai šviežių vaisių ir daržovių, nes šiluma apdorojant maistą daug jos prarandama. Folio rūgšties įsisavinama nepakankamai sergant žarnyno ligomis ar epilepsija, vartojant kontraceptinius preparatus. Folio rūgšties stoka gali pasireikšti sergant alkoholizmu ir narkomanija; kepenų ligomis, mažakraujyste; nėštumo ir maitinimo krūtimi laikotarpiu, sutrikus virškinimo trakto veiklai.
PERDOZAVIMAS. Žymiai pastoviai viršijant rekomenduojamas folio rūgšties paros poreikio normas gali kamuoti nemiga, pablogėti savijauta. Labai didelė folio rūgšties dozė gali maskuoti vitamino B12 trūkumą.

VITAMINAS B3 – Vitaminas B3 (pantoteno rūgštis) pavadinimas “pan-tothen” reiškia “visur paplitęs”. Šio vitamino stygius – retas reiškinys.
ŠALTINIAI. Pantoteno rūgšties yra visuose gyvūniniuose ir augaliniuose maisto produktuose. Ypač daug jos randama mielėse ir avių kepenyse. Nemaži kiekiai randami kiaušiniuose, žaliuose žirneliuose, ruginėje duonoje, jautienoje, piene, bulvėse.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Pantoteno rūgštis dalyvauja baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitoje, stiprina gleivinės atsparumą, gali skatinti plaukų augimą, padeda reguliuoti odos ląstelių medžiagų apykaitą.
VITAMINO STOKA. Dėl B grupės vitaminų stygiaus blogai gyja žaizdos, sumažėja atsparumas infekcijoms, sutrinka nervų sistemos, virškinimo trakto veikla, silpsta raumenys.
PERDOZAVIMAS. Retkarčiais gali kilti alerginių reakcijų.

VITAMINAS H – Vitaminas H (biotinas) dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, maisto energijai virstant organizmo energija, reikalingas nagams ir plaukams.
ŠALTINIAI. Maži biotino kiekiai yra visuose augaliniuose ir gyvūniniuose produktuose. Daugiausia jo yra mielėse, kepenyse, inkstuose, taip pat randama kiaušinio trynyje, kukurūzuose, avižinėse kruopose, žirniuose, jautienoje, piene.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Biotinas palaiko cheminių medžiagų pusiausvyrą, reikalingas gliukozės apykaitai. Biotinas svarbus nėščioms ir žindančioms moterims.
VITAMINO STOKA. Suaugusiesiems gali sukelti išsekimą, raumenų skausmą, apetito stoką, depresiją, kojų bei rankų odos pleiskanojimą. Žaliuose vištų kiaušiniuose yra antivitamino avidino, kuris prisijungia biotiną, ir šis negali rezorbuotis žarnyne.
PERDOZAVIMAS. Nepastebėta jokių požymių.

VITAMINAS B12 – Vitaminui B12 priklauso grupė chemiškai giminingų junginių, vadinamų kobalaminais. Dalyvauja formuojant genetinės medžiagos struktūrą, padeda susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams.
ŠALTINIAI. Vitamino B12 nedideli kiekiai randami gyvūniniuose produktuose – kepenyse, inkstuose, širdyje, mėsoje, žuvyje, piene, kiaušiniuose. Augaluose šio vitamino beveik nėra. Vitamino B12 yra tik gyvūniniuose maisto produktuose, pėdsakų randama raugintuose augaliniuose produktuose (kopūstuose).
POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas B12 dalyvauja daugybėje svarbių medžiagų apykaitos procesų. Jis yra sudėtinė dalis fermentų, reguliuojančių maisto energijos kaupimą raumenų audiniuose, aktyvina folio rūgštį ir taip reguliuoja kraujodarą. Dėl to stokojant vitamino B12 atsiranda folio rūgšties trūkumui būdingas simptomas – mažakraujystė. Be to, kobalaminas yra svarbus kaip kofermentas dalijantis ląstelėms ir perduodant genetinę informaciją naujai ląstelei. Dėl šios funkcijos vitaminas B12 laikomas augimo faktoriumi.
VITAMINO STOKA. Požymiai: mažakraujystė, išbalusios lūpos, degantis liežuvis, pageltusi gleivinė, silpnumo jausmas pakrūtinyje, pakrikusi psichika. Kūdikiams, kurių motinos maitinasi vegetariškai, yra pavojus negauti reikiamo vitamino B12 kiekio. Suaugusieji turi dideles šio vitamino atsargas; dažniausiai jo trūksta dėl vegetariškos mitybos, nevartojant kiaušinių ir pieno. Trūkumą galima pajusti tik po 5-10 metų, kadangi šis vitaminas žarnyne yra reabsorbuojamas.
PERDOZAVIMAS. Vitaminas B12 praktiškai yra nenuodingas, tačiau kai kuriems žmonėms dėl per didelių dozių gali atsirasti paprastųjų spuogų, paūmėti žvynelinė.

VITAMINAS C – Vitaminas C, dar vadinamas askorbo rūgštimi.
ŠALTINIAI. Vitamino C yra daugelyje maisto produktų. Ypač daug jo yra erškėtuogėse, šaltalankio uogose, juoduosiuose serbentuose, saldžiuosiuose pipiruose, raugintuose kopūstuose, kiek mažiau šviežiuose kopūstuose, citrusiniuose vaisiuose, braškėse, agrastuose, pomidoruose, bulvėse, kepenyse. Lietuvos gyventojams pagrindinis vitamino C šaltinis yra bulvės.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas C (kaip ir vitaminas E) svarbus medžiagų apykaitai; daugelį biologinių medžiagų – vitaminus A, E, B1, B2, folio rūgštį ir biotiną – saugo nuo ardomojo deguonies poveikio. Askorbo rūgštis aktyvina ląstelių medžiagų apykaitą, maisto energijai padeda virsti organizmo energija, stiprina organizmo atsparumą ir stimuliuoja jungiamojo audinio, kaulų ir dantų formavimąsi. Vitaminas C stiprina kraujagysles, skatina žaizdų gijimą, padeda rezorbuoti geležį. Jis stiprina organizmo imunitetą ir suteikia žvalumo.
VITAMINO STOKA. Dažniausiai vitamino trūksta dėl nesveikos mitybos: valgoma nepakankamai šviežių vaisių ir daržovių. Trūkstant vitamino C dažniau persišaldoma, gleivinė tampa jautresnė, gali sutrikti miegas, prasidėti depresija.
PERDOZAVIMAS. Labai retai pasitaiko perdozavimo požymių: pykinimas, vėmimas; ypatingais atvejais gali atsirasti inkstų akmenų (iš oksalo rūgšties).

Mineralai

Mineralinės medžiagos skirstomos į dvi grupes:
1) makroelementai – natris, kalis, kalcis, magnis, fosforas, chloras, siera, geležis.
2) mikroelementai – alavas, cinkas, chromas, fluoras, jodas, kobaltas, manganas, molibdenas, nikelis, selenas, silicis, vanadis, varis.

Makroelementais laikomos tos mineralinės medžiagos, kurių kiekis organizme didesnis. Tos mineralinės medžiagos, kurių organizme randama mažais kiekiais, vadinamos mikroelementais.

Makroelementai

KALCIS – Žmogaus organizme kalcio yra daugiausia, jis sudaro beveik du procentus viso kūno svorio. Kalcis – vienas iš svarbiausių mineralų, reikalingas kaulams bei dantims formuotis; jis dalyvauja raumenų ir nervų sistemos veikloje, kraujo krešėjime.
ŠALTINIAI. Kalcio šaltinis žmogui yra fermentinis sūris, taip pat pienas ir pieno produktai. Kalcio randama rupaus malimo ruginiuose miltuose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, petražolėse, brokoliuose, šviežiose daržovių ir vaisių sultyse, įvairiose kruopose, migdoluose, mėsoje.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Kalcis – pagrindinis kaulų struktūrinis komponentas. Kalcis yra kraujo sudėtinė dalis, jis dalyvauja kraujo krešėjimo procese. Be to, kalcis yra ląstelės struktūrinių komponentų sudėtinė dalis. Jis būtinas nervų sistemos veiklai, visų organizmo liaukų ląstelių sekrecinei veiklai. Kalcis geriausiai įsisavinamas, kai kalcio ir fosforo santykis lygus 1 : 1,3 ir kalcio bei magnio santykis lygus 1 : 0,5. Jeigu ilgesnį laiką trūksta kalcio, gali pasireikšti kaulų trapumas. Kalciui pasišalinti iš kaulų trukdo boras, kurio yra obuoliuose, kriaušėse, vynuogėse, ankštinėse kultūrose, riešutuose. Tuo tarpu mėsoje ir pieno produktuose boro nėra.
KALCIO STOKA. Trūkstant kalcio, vaikams gali deformuotis kaulai (rachitas) ir sulėtėti augimas. Kalcio daugiau reikia nėščioms ir žindančioms moterims, pagyvenusiems žmonėms. Nustatyta, kad moters organizmas blogiausiai pasisavina kalcį po menopauzės – tik 20% reikalingo kiekio. Dėl to gali suminkštėti kaulai, gresia kaulų išretėjimas (osteoporozė), nugaros ir kojų traukuliai, depresija. Daug kalcio galima prarasti smarkiai prakaituojant – net iki 100 mg kalcio. Gausus valgomosios druskos, sūraus maisto, kuriame daug natrio, vartojimas skatina kalcio išsiskyrimą su šlapimu ir padidina jo poreikį. Gausiai vartojant kavos, didėja kalcio išsiskyrimas su šlapimu. Vartojant daug baltymų turinčio maisto taip pat labai padidėja kalcio išsiskyrimas.
PERTEKLIUS. Kuomet į organizmą patenka per didelis kalcio kiekis gali užkietėti viduriai, inkstuose atsirasti akmenų; pablogėti geležies ir kitų mineralų rezorbcija organizme.

FOSFORAS – tai kaulų ir dantų sudėtinis komponentas. Jis svarbus maisto medžiagų pasisavinimui ir apykaitai, dalyvauja baltymų sintezėje, energijos gamyboje ir apykaitoje, padeda perduoti genetinę informaciją, reikalingas smegenų, kepenų, inkstų biocheminiams procesams.
ŠALTINIAI. Pagrindinis fosforo šaltinis yra juodoji arbata, kakavos milteliai, fermentiniai sūriai, kiaulių kepenys, varškė, džiovinti grybai, krienai, žalieji žirneliai, pupos, pupelės, kai kurios žuvys, kiaušinio trynys, jautiena, duona. Geriau pasisavinamas kartu su kalciu.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Fosforas kartu su kalciu yra pagrindinė kaulų ir dantų sudedamoji dalis. Jis įeina į organinių rūgščių – lecitino, kefalino, sfingomielino, nukleino rūgščių, įvairių nukleotidų sudėtį, dalyvauja medžiagų apykaitoje, svarbus reprodukciniuose procesuose perduodant įgimtas savybes, palaiko pastovią audinių ir organizmo skysčių sudėtį.
FOSFORO STOKA. Maisto produktuose fosforas labai paplitęs, todėl žmogaus mityboje jo trūkumo praktiškai nesusidaro. Tačiau fosforo trūkumas gali būti genetinės kilmės. Trūkstant fosforo gali kamuoti silpnumas, kaulų skausmai, apetito nebuvimas. Kai fosforo trūksta maisto produktuose, organizmas ima naudoti jo atsargas iš kaulų. Trūkstant fosforo žymiai padidėja kalcio išskyrimas su šlapimu, o tai gali paveikti kaulų mineralizaciją.
PERTEKLIUS. Esant fosforo pertekliui organizme sunkiau pasisavinamas kalcis. Esant inkstų nepakankamumui fosforo kiekis turi būti mažinamas.

KALIS – Reikalingas organizmo skysčių pusiausvyrai palaikyti, normaliai nervų sistemos ir širdies raumenų veiklai. Kalis – vienas svarbiausių kraujo spaudimą reguliuojančių mineralų. Jo yra visame organizme, pirmiausia jis kaupiasi ląstelėse.
ŠALTINIAI. Kalio randama tiek augaliniuose, tiek gyvūniniuose maisto produktuose. Ypač daug jo randama džiovintuose vaisiuose – persikuose, abrikosuose, slyvose, razinose, kriaušėse, obuoliuose. Daug kalio randama riešutuose, sojoje, jūros kopūstuose, pupelėse, žirniuose, špinatuose, bulvėse, sėlenose, kviečiuose, bananuose, moliūguose, kriaušėse, persikuose, menkėje. Kiek mažiau kalio randama mėsoje, piene ir pieno produktuose, kiaušiniuose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Kalis dalyvauja organizmo skysčių apykaitoje, daugelyje fermentinių procesų, aktyvina sekrecinę endokrininių liaukų veiklą. Kalis mažina baltymų brinkimą ir didina ląstelių sienelių pralaidumą. Kalio jonai dalyvauja nervinio impulso plitime raumenyse.
KALIO STOKA. Trūkstant kalio gali sutrikti refleksai, kvėpavimas, stoti širdis. Organizmas daug kalio gali netekti dėl užsitęsusio vėmimo ar chroniško viduriavimo. Šio mineralo daugiau reikia žmonėms, vartojantiems nekaloringą maistą, intensyviai sportuojantiems. Maisto produktuose kalio yra pakankamai daug, todėl sveikiems žmonėms šio mineralo trūkumo pasitaiko retai. Kai trūksta kalio, gali pasireikšti raumenų silpnumas, didėti kraujospūdis, sutrikti širdies veikla. Gausiai prakaituojant nemažai kalio pašalinama su prakaitu.
PERTEKLIUS. Kalio perteklius veikia toksiškai. Gali sutrikti širdies veikla.

NATRIS – ypač svarbus organizmo vandens apykaitai. Jis veikia nervų ir raumenų jaudrumą, kartu su chloru dalyvauja susidarant druskos rūgščiai skrandžio liaukose.
ŠALTINIAI. Natrio žmogus daugiausia gauna su valgomąja druska, o taip pat su įvairiais, ypač gyvūniniais maisto produktais – kiaušiniais, sūriu. Augaliniuose produktuose natrio yra mažai, kiek daugiau ruginėje duonoje.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Natris dalyvauja organizmo apykaitiniuose procesuose. Didžiausia jo dalis yra ekstraląsteliniuose skysčiuose. Jis ypač svarbus vandens apykaitai. Natrio jonai veikia nervinį ir raumenų jaudrumą.
NATRIO STOKA. Dėl natrio trūkumo sutrinka organizmo vandens apykaita. Daug natrio iš organizmo išsiskiria prakaituojant. Dirbant sunkų fizinį darbą, labai prakaituojant galima prarasti iki 8 g natrio.
PERTEKLIUS. Natrio perteklius žmogaus organizmui gali būti žalingas. Valgant sūriai, vartojant daug valgomosios druskos gali didėti kraujospūdis.

MAGNIS – vienas iš trijų mineralų (kiti du – kalcis ir fosforas), kurie yra labai svarbūs kaulų sandarai. Suaugusio žmogaus organizme yra vidutiniškai 25-35 g magnio, kurio du trečdaliai randami kauluose. Magnis labai svarbus medžiagų apykaitai, jis dalyvauja daugelio fermentų veikloje.
ŠALTINIAI. Geriausias magnio šaltinis yra grūdų produktai – duona, kruopos, sėlenos, žirniai, pupelės. Magnio daugiausiai yra augaliniuose produktuose, ypač žaliuose, kadangi magnis yra chlorofilo sudedamoji dalis. Jo daug petražolėse, krapuose, špinatuose, rūgštynėse, kituose žalialapiuose augaluose. Magnio daug yra juodojoje arbatoje, džiovintuose grybuose, kakavoje, krabuose, krevetėse, jūros kopūstuose, moliūguose. Magnio yra ir geriamajame vandenyje.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Neorganinių junginių pavidalu magnis randamas kauluose, kituose audiniuose magnis būna organinių junginių pavidalu. Magnis dalyvauja daugelio fermentų veikloje, dalyvauja angliavandenių, lipidų, energijos apykaitoje, termoreguliacijos procese, baltymų sintezėje, nervų sistemos veikloje.
MAGNIO STOKA. Trūkstant magnio iš organizmo pašalinamas ir kalcis. Gali ištikti širdies spazmai, kojų mėšlungis; kamuoti pykinimas, irzlumas. Daugiau magnio reikia nėščioms ir žindančioms moterims. Magnio stoką gali jausti vyresnio amžiaus žmonės. Magnio trūkumas skatina osteoporozės vystymąsi. Trūkstant magnio, gali greičiau vystytis aterosklerozė, vaikams sulėtėja augimas, atsiranda silpnumas, drebulys, raumenų ir nervų dirglumas, kraujyje labai sumažėja kalcio ir kalio kiekiai.
PERTEKLIUS. Perdozavimas labai pavojingas žmonėms, sergantiems kepenų ligomis. Iš organizmo magnis šalinamas su šlapimu ir išmatomis.

GELEŽIS – yra vienas svarbiausių elementų, padedančių susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams (eritrocitams) bei specialiems fermentams. Ji kaupiasi kaulų čiulpuose, blužnyje, kepenyse.
ŠALTINIAI. Pagrindinis geležies šaltinis yra mėsa, paukštiena, žuvis, kepenys, kiaušinio trynys, pupelės, žirniai, ankštinių bei avižų produktai, avižiniai dribsniai, riešutai, grūdų produktai, pupelės, vyšnios, obuoliai, slyvos, jautiena, subproduktai, lapinės daržovės. Tuo tarpu labai mažai geležies yra piene, jo produktuose, įvairiuose riebalų produktuose, daugumoje vaisių, šakniavaisių, aukščiausios rūšies miltuose.
Mūsų organizmas geležį geriau pasisavina iš gyvūninių maisto produktų, pavyzdžiui mėsos, negu iš augalinių.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Geležis įeina į daugelio fermentų sudėtį, svarbi neurologiniams procesams, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.
GELEŽIES STOKA. Trūkti geležies gali greitai augantiems vaikams ir paaugliams; moterims dėl menstruacijų; nėščiosioms, padidėjus jų kraujo tūriui, netekus kraujo gimdant. Blyški oda, silpnumas, nuovargis, galvos skausmai – visi šie požymiai būdingi anemijai (mažakraujystei), kuri atsiranda dėl geležies trūkumo. Geležis maisto produktuose gana paplitusi, tačiau jos trūkumas dažnai priklauso nuo vartojamo maisto, jame esančio geležies kiekio, nuo jos pasisavinimo ir apykaitos organizme.
PERTEKLIUS. Perdozavus gresia apsinuodijimas, kuris jaunesniems nei 6 metų vaikams gali būti mirtinas. Geležies perteklius yra toksiškas. Neigiamas geležies pertekliaus poveikis kyla dėl to, kad organizmas neturi jos pertekliaus šalinimo mechanizmo. Geležis iš organizmo gali išsiskirti tik su krauju, todėl senstant organizme kaupiasi jos atsargos, ypač vyrų organizme. Moterų organizme iki klimakterinio periodo geležies atsargos dažniausiai yra normalios. Klimakteriniame periode jos pradeda didėti ir kaupiasi taip pat, kaip ir vyrų organizme. Geležies pasisavinimą didina gyvūniniai baltymai.

CHLORAS – yra būtinas žmogaus organizmui. Jo randama odoje, poodyje, kauluose.
ŠALTINIAI. Daugiausia chloro žmogus gauna su valgomąja druska ir gyvūniniais maisto produktais – jautiena, pienu, kiaušiniais, sūriu ir kt. Augaliniuose maisto produktuose chloro yra mažai.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Chloras dalyvauja palaikant organizmo skysčių osmosinį slėgį, vandens apykaitoje, gaminant druskos rūgštį skrandyje.
SIERA
ŠALTINIAI. Pagrindinis sieros šaltinis – baltymingas maistas. Daugiausia jos gaunama su mėsos ir pieno produktais, ankštiniais, grūdiniais produktais ir kt.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Siera įeina į baltymų, aminorūgščių, kai kurių hormonų, vitaminų sudėtį.

Mikroelementai

MANGANAS – tai elementas, dalyvaujantis žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje, įeina į daugelio fermentų sudėtį.
ŠALTINIAI. Žmogus mangano gauna su įvairiu maistu. Daug mangano randama riešutuose, sėklose, visų rūšių grūduose, kruopose, ankštiniuose, arbatoje, kavoje. Nedaug jo yra vaisiuose ir daržovėse. Mažai mangano randama mėsoje, žuvyje, kiaušinyje, pieno produktuose, rafinuotame maiste.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Šio mikroelemento reikia vitamino B1 ir vitamino E apykaitai. Jis aktyvina veiklą tų fermentų, kurie lemia normalų virškinimą ir maisto utilizavimą. Manganas veikia kaip katalizatorius skaidant riebalus ir cholesterolį, svarbus smegenų ir nervų mitybai; būtinas normaliam skeleto vystymuisi; skatina lytinių hormonų gamybą.
MANGANO STOKA. Nustatyta, kad osteoporoze sergančių moterų kraujo plazmoje mangano koncentracija yra sumažėjusi.
PERTEKLIUS. Mangano perteklius yra toksiškas, tačiau žmonėms paprastai pasitaiko mangano trūkumas.

JODAS – yra būtinas normaliai skydliaukės veiklai; jis reguliuoja organizmo išskiriamos energijos kiekį; skatindamas medžiagų apykaitą, padeda skaidyti riebalus. Normali skydliaukės veikla lemia protinės veiklos intensyvumą, plaukų, odos ir dantų būklę. Jodo reguliarus ir pakankamas vartojimas yra būtinas normaliam vaiko augimui, vystymuisi, sveikatai.
ŠALTINIAI. Jodo daugiausia randama jūrų žuvyse ir jūros produktuose, jūros kopūstuose. Ypač geras jodo šaltinis – joduota druska. Jodo taip pat randama salotose, svogūnuose, poruose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Jodas svarbus skydliaukės veiklai, nes dalyvauja hormonų sintezėje ir įeina į jų sudėtį. Tiek jodo stoka, tiek ir perteklius neigiamai veikia skydliaukę. Skydliaukė – kaklo priekyje esanti didžiausia organizmo endokrininė liauka. Jos gaminamos chemiškai aktyvios medžiagos – hormonai – palaiko normalią organizmo medžiagų apykaitą. Nuo jos veiklos didele dalimi priklausi žmogaus išvaizda, temperamentas, intelektas. Skydliaukės hormonų gamybai reikalingas jodas. Iki 30 gramų sverianti skydliaukė talpina 90 procentų į organizmą patenkančio jodo.
JODO STOKA. Stokojant jodo gali padidėti skydliaukė, sulėtėti medžiagų apykaita, sulėtėti protinė veikla, oda tampa šiurkšti, plaukai šiurkštūs, lūžinėjantys, didėja svoris dėl energijos eikvojimo sumažėjimo, fizinė energija silpsta, pažeidžiama reprodukcinė funkcija, gali atsirasti endeminis gūžys (struma). Vaikams dėl jodo trūkumo nukenčia smegenys ir psichika. Jodo trūkumas nėštumo metu kūdikiui gali būti kretinizmo priežastimi. Jodo trūkumą Lietuvos gyventojams sąlygoja geologinės sąlygos bei jūros produktų, gausių jodu nepakankamas vartojimas.
PERTEKLIUS. Jodo perteklius veikia toksiškai.

FLUORAS – padeda kalciui kauptis ir įsitvirtinti kauluose. Fluoras įeina į dantų ir kaulinio audinio sudėtį. Fluoras saugo dantis nuo ėduonies.
ŠALTINIAI. Fluoro randama geriamajame vandenyje, arbatžolių arbatoje, riešutuose, menkėje, kepenyse.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Fluoras yra dantų ir kaulinio audinio sudedamoji dalis.
FLUORO STOKA. Trūkstant fluoro, vaikams sutrinka kaulinio audinio, dentino ir dantų emalio formavimasis, suaugusiems vystosi dantų ėduonis, didėja osteoporozės rizika.
PERTEKLIUS. Fluoro perteklius yra kenksmingas – atsiranda fluorozė, pasireiškianti dantų emalio susidarymo sutrikimu, šleikštuliu, galvos skausmais.

VARIS – Šis mikroelementas padeda išsaugoti normalią kraujo sudėtį – dalyvauja susidarant hemoglobinui, skatina geležies įsisavinimą, gerina kaulų struktūrą.
ŠALTINIAI. Vario daug gyvulių kepenyse, grikių ir avižų kruopose, žuvyse, ankštinių sėklose, riešutuose. Nemaži vario kiekiai randami šparaguose, miežiuose, lęšiuose, grybuose, petražolėse, daigintuose kviečiuose, ruginėje duonoje, jūros produktuose, šokolade. Labai nedaug vario yra piene.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Varis dalyvauja medžiagų apykaitoje, kraujo gamyboje. Varis įeina į įvairių fermentų sudėtį, skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, jų brendimą, kaulų čiulpų susidarymą. Varis kaupiasi smegenyse ir kepenyse.
VARIO STOKA. Trūkstant vario kūdikiai gali susirgti anemija. Vario rezorbcija susilpnėja vartojant daug cinko ir vitamino C. Vario daug netenkama gausiai prakaituojant. Vario trūkumas susilpnina imuninę sistemą. Ryškiausias vario trūkumo požymis yra mažakraujystė, tačiau maisto produktuose varis gana paplitęs ir todėl mažakraujysčių dėl jo trūkumo pasitaiko ypač retai.
PERTEKLIUS. Vario perteklius žmogaus organizmui kenksmingas. Perdozavus vemiama, viduriuojama; galima susirgti kepenų ligomis.

CHROMAS – Svarbus angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitai, kurią sąlygoja svarbiausias hormonas insulinas. Kartu su insulinu chromas dalyvauja cukraus apykaitoje ir stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje; valo arterijas, mažindamas cholesterolio bei trigliceridų kiekį; reguliuoja apetitą.
ŠALTINIAI. Chromo šaltiniai yra mėsa, subproduktai (ypač gyvulių kepenys), neskaldyti grūdai, rupaus malimo miltai ir duona, kiaušinio trynys, grybai, riešutai, alaus ir kepimo mielės, sūris.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Chromas dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, aktyvina fermentų veiklą. Žmogaus organizme daugiausia jo randama odoje, kauluose ir raumenyse.
CHROMO STOKA. Chromo stygius gali kelti riziką susirgti ateroskleroze, širdies ligomis, sulėtinti augimą. Trūkstant chromo, žmonės dažniau jaučia nuovargį. Vyresnių žmonių organizme chromo mažėja. Chromo reikia daugiau tiems, kurie sunkiai fiziškai dirba arba intensyviai sportuoja.

CINKAS – labai svarbus imuninės sistemos veiklai, jis padeda formuotis skeletui, atsinaujinti ląstelėms, palaiko tinkamą prostatos bei vyriškų hormonų veiklą.
ŠALTINIAI. Cinko šaltiniai yra mėsa, sūriai, kruopos, pupos, riešutai, kava, arbata. Taip pat cinko randama jautienoje, kalakutienoje, vėžiagyviuose bei moliuskuose (austrėse, krevetėse, omaruose), kiaušiniuose.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Cinkas būtinas žmogaus augimui ir brendimui, normaliai lytinių liaukų veiklai, dalyvauja virškinimo procese.
CINKO STOKA. Cinko dažnai trūksta kūdikiams ir vaikams, nėščioms bei žindančioms moterims. Stokojant cinko lėtai gyja žaizdos, netenkama svorio, sulėtėja vaikų augimas ir lytinis brendimas; kamuoja nuovargis, nervinė įtampa, slenka ir blogai auga plaukai, susilpnėja imunine sistema, sumažėja atsparumas infekcijoms, susilpnėja skonio ir uoslės jutimas, gali atsirasti nuotaikos nepastovumas, regėjimo sutrikimas.
Cinkui rezorbuotis trukdo kava, pienas, juoda duona ir sūris; jo įsiurbimą gali blokuoti rupus maistas, kalcis ir geležis. Iš gyvūninių maisto produktų cinkas pasisavinamas geriau negu iš augalinių. Fitinas, kurio yra daug augaliniuose maisto produktuose, mažina cinko pasisavinimą. Maitinantis beveik išimtinai augaliniu maistu gali atsirasti cinko trūkumas.
PERTEKLIUS. Kasdien vartojant cinką didelėmis dozėmis galima pakenkti imuninei sistemai; pabloginti kitų mineralinių medžiagų (pvz.,vario) apykaitą; sumažinti “teigiamo” cholesterolio lygį. Jo perteklius yra kenksmingas – sukelia vėmimą, pilvo skausmus, viduriavimą. Cinku apsinuodyti galima per maistą, kuris buvo laikomas cinkuotuose induose.

SELENAS – stiprus antioksidantas. Jis apsaugo ląstelių membraną ir trukdo susidaryti laisviesiems radikalams. Dėl to mažėja rizika susirgti vėžiu, širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis. Selenas yra svarbus audinių elastingumui palaikyti, oksidacijos metu lėtina audinių senėjimą bei stiprina imuninės sistemos, spermos formavimosi bei prostatos funkcijas. Cinkas, kalcis ir varis neutralizuoja seleno poveikį organizmui, vitaminas E – stiprina.
ŠALTINIAI. Pagrindinis seleno šaltinis žmogui – grūdai ir mėsa. Seleno šaltiniu gali būti ir tunas, riešutai (ypač braziliški), kiaušiniai, vištiena, grūdiniai produktai. Organizmas pasisavina 50-100% maisto produktuose esančio seleno.
POVEIKIS ORGANIZMUI. Selenas veikia kaip antioksidantas, mažina aterosklerozės riziką.
SELENO STOKA. Trūkstant seleno gali pagreitėti senėjimo procesas, suglebti oda, atsirasti pleiskanų. Dėl jo stygiaus susilpnėja raudonųjų kraujo kūnelių atsparumas, gali sutrikti širdies ir kasos veikla. Seleno trūkumas didina riziką susirgti vėžiu.
PERTEKLIUS. Per didelis seleno kiekis žmogaus organizmui yra toksiškas, tačiau dažniausiai pasitaiko tik jo trūkumas. Apsinuodijus selenu slenka plaukai, skilinėja nagai.

Straipsnio autorius: doc. Rimantas Stukas

Šaltinis: ištrauka iš straipsnio „Sveikos mitybos pagrindai“

Patiko? Parodyk tai mums, Spausk Patinka!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Apie autorių

Nuo pat vaikystės sportas man artimas sielai. Dėl savo begalinio noro domėtis viskuo, sukaupiau nemažai teorinių ir praktinių žinių sveikos gyvensenos ir treniravimosi sferose. Iš pradžių buvo asmeninis projektas Stanga.lt, o dabar išaugo į visai "kito kalibro" projektą - Atletiskas.lt. Tikiuosi, kad projektas padės ne tik man asmeniškai tobulėti, bet įkvėps ir kitus!

4 komentarai

  1. Sveiki, nesu didelė morkų gerbėja, tad tenka gerti vit. A papildus. Šiuo metu pasirinkau Pharma Nord Bio-Carotene. Užtenka išgerti vieną kapsulę ir gaunu pakankamą kiekį vit. A, be to įdegu tikrai puikiai:)

  2. Man taip pat labai patiko šis papildas, gėriau prieš vasarą Bio-Chromium Mega, kad gražiai įdegčiau. Ir įdegiau, ir įdegis laikėsi ilgai:)

  3. Man tai labai patiko tos pacios firmos Bio-Selenium. Sustiprejo imunitetas, plaukai neslenka visiskai, stori ir zvilga 🙂

Palikite atsiliepimą