Prisimenu kaip dabar – pirmas kartas, kai bandžiau savo dešimtmetį įtraukti į rytinę mankštą. Galvojau bus paprasta: paduosi hantelius, parodysi kelis pratimus ir viskas suksis kaip sviestu patepta. Realybėje gavau nuobodulio kupinas akis po penkių minučių ir klausimą „o kada bus pertrauka?”. Nuo tada teko iš naujo mokytis, kaip apskritai kalbėtis su vaikais sporto kalba, nes ji visiškai skiriasi nuo tos, kurią naudojame treniruodamiesi patys.
Treniruotės su vaikais – tai ne mažesnė suaugusiųjų versija, o visai kitas žanras. Čia svarbiau ne rezultatas, o procesas, ne pakartojimų skaičius, o tai, ar vaikas apskritai nori dar kartą ateiti į salę ar kiemą. Pabandysiu papasakoti, ką supratau per keletą metų bandymų, klaidų ir vienos kitos pergalės.
Kodėl vaikams reikia visiškai kito požiūrio
Suaugęs žmogus gali priversti save daryti pratimą, kuris nepatinka, jei žino, kad tai atneš naudą po mėnesio ar dviejų. Vaikas taip negalvoja. Jam svarbu čia ir dabar – ar smagu, ar juokinga, ar draugai šalia. Todėl visos klasikinės treniruočių schemos, kur pirma apšilimas, tada pagrindinė dalis, tada tempimas, su mažais vaikais tiesiog neveikia tokia forma, kokia veikia suaugusiems.
Kūno vystymasis vaikystėje eina savo tempu, ir čia svarbu neskubinti. Iki maždaug 8-9 metų vaiko koordinacija dar formuojasi, todėl sudėtingi judesių deriniai jam atrodo kaip kinų raštas – teoriškai suprantamas, praktiškai neįkandamas. Geriau rinktis paprastus, aiškius judesius, kuriuos galima pakartoti dešimtis kartų per žaidimą, nei bandyti mokyti technikos taip, kaip mokytum suaugusįjį.
Kitas dalykas – dėmesio koncentracija. Dešimties metų vaikas gali išlaikyti susikaupimą vienai užduočiai gal 10-15 minučių, po to reikia keisti veiklą arba bent formatą. Jei treniruotė tęsiasi valandą be pertrūkių, tikėkitės, kad paskutinės dvidešimt minučių bus daugiau chaoso nei sporto.
Žaidimas vietoj pratimo – paprasta, bet veikianti taisyklė
Kai išmokau bet kokį pratimą paversti žaidimu, viskas pasikeitė. Vietoj „padaryk dešimt tūpstelėjimų” sakau „pažiūrėkim, kas ilgiau išlaikys pozą kaip varlė”. Vietoj bėgimo aplink stadioną – „gaudynės su šešėliu” arba estafetė su komandomis. Rezultatas tas pats – vaikas juda, stiprėja, tobulina koordinaciją, bet jam atrodo, kad jis tiesiog žaidžia.
Konkretūs pavyzdžiai, kurie man patys geriausiai pasiteisino:
- „Šviesoforas” – bėgimas vietoje, kur žalia reiškia bėk, geltona – lėtai, raudona – stop ir tūpk. Puikiai lavina reakciją ir kojų raumenis.
- „Krokodilo upė” – šokinėjimas per pagalvėles ar žymes ant grindų, imituojant, kad reikia išvengti krokodilų. Vystomas šuolio galingumas ir pusiausvyra.
- Balionų mūšis – daužymasis rankomis balionais ore, puikiai treniruoja rankų greitį ir koordinaciją, o vaikai apie tai net negalvoja, jiems tiesiog smagu.
- Kliūčių ruožas iš pagalvių, kėdžių, virvių – klasika, kuri niekada nepabosta, jei kartkartėmis keiti maršrutą.
Svarbu, kad žaidimas turėtų aiškias taisykles ir pabaigą – vaikai mėgsta žinoti, kada kažkas baigiasi ir kas laimėjo. Net jei laimėtojas kiekvieną kartą kitas, ta struktūra suteikia saugumo jausmą.
Amžiaus grupės ir kas joms tinka
Trys–penkeri metai – čia iš viso nekalbame apie „treniruotę” tradicine prasme. Tai daugiau motorinių įgūdžių vystymas per žaidimą: bėgimas, šokinėjimas, ropojimas, kamuolio mėtymas. Jokių svorių, jokių pakartojimų skaičiavimo. Tiesiog kūno pažinimas.
Šeši–devyneri metai – čia jau galima įvesti šiek tiek struktūros. Vaikai geba sekti paprastas instrukcijas, mėgsta komandinius žaidimus, pradeda konkuruoti tarpusavyje. Puikus metas įvesti bazinius judesius – tūpimus, atsispaudimus (be svorio, tik su savo kūnu), lipimą, lipimą ant virvių ar kopėčių jei yra galimybė.
Dešimt–trylika metų – jau galima kalbėti apie tikrus pratimus su technika, nors vis dar žaisminga forma. Šiame amžiuje vaikai pradeda domėtis konkrečiu sportu, tad verta leisti jiems patiems pasirinkti kryptį – vieni nori futbolo, kiti šokių, treti sunkumo. Svarbu neversti daryti to, kas jiems visiškai neįdomu, nes tai gali sukelti priešiškumą sportui apskritai.
Paauglystėje jau galima pereiti prie rimtesnių treniruočių su svoriais, tačiau čia irgi yra taisyklė – geriau per mažai nei per daug, nes kaulų sistema dar auga ir per didelis krūvis gali kenkti.
Ko griežtai vengti treniruojant vaikus
Pirma ir svarbiausia – lyginimo su kitais vaikais. „Žiūrėk, kaip Jonas gerai daro” – tai fraze, kuri gali sunaikinti bet kokį norą sportuoti. Vaikai jaučia lyginimą labai stipriai, ir jei jaučiasi prastesni, tiesiog nustoja bandyti.
Antra – per didelis svoris ar apkrova. Kartais tėvai, norėdami paspartinti rezultatus, leidžia vaikams kelti svorius, kurie akivaizdžiai per dideli jų amžiui. Kaulų augimo zonos (epifizinės plokštelės) yra jautrios, ir per didelis apkrovimas gali sukelti rimtų problemų vėliau gyvenime. Iki paauglystės geriausia rinktis pratimus su savo kūno svoriu.
Trečia – bausmės forma sportui panaudojimas. „Jei nesutvarkysi kambario, teks bėgioti aplink kiemą” – tokia frazė kuria asociaciją, kad sportas yra nemaloni bausmė, ne malonumas. Geriau niekada nesieti fizinio aktyvumo su nubaudimu.
Ketvirta – perfekcionizmas dėl technikos. Suaugęs treneris gali norėti, kad kiekvienas judesys būtų idealus, bet vaikui svarbiau pačiam judesį pabandyti, suklysti, pasijuokti iš savo klaidos ir bandyti vėl. Per didelis dėmesys tobulinimui atima džiaugsmą.
Kaip įtraukti visą šeimą, kad būtų smagu visiems
Vienas geriausių dalykų, kurį atradau – bendros šeimos treniruotės, kur ne tėvas moko vaiką, o visi kartu dalyvauja lygiomis teisėmis. Estafetės, kur tėtis bėga vienoje komandoje su mažiausiu vaiku, o mama su vyresniuoju – tai kuria bendrystę ir vaikas mato, kad sportas nėra kažkas, ką „reikia daryti”, o kažkas, kuo užsiima visa šeima kartu, su malonumu.
Savaitgalio dviračių žygiai, žaidimai kieme su kamuoliu, plaukimas vasarą – visa tai skaičiuojasi kaip fizinis aktyvumas, ir nebūtinai reikia formalios „treniruotės” struktūros. Tiesą sakant, kuo mažiau tai primena treniruotę, tuo geriau vaikui.
Naudinga sukurti ir tam tikrą ritualą – pavyzdžiui, kiekvieną trečiadienį po pamokų šeimos sporto valanda, kur kiekvienas gali pasiūlyti veiklą. Kartą tai bus badmintonas, kitą kartą – šokių vaizdo įrašo mėgdžiojimas svetainėje. Įvairovė padeda išlaikyti susidomėjimą ilgą laiką.
Praktiniai patarimai, kurie tikrai veikia
Sukaupiau per metus keletą taisyklių, kurios man asmeniškai pasiteisino labiausiai:
- Treniruotė turi trukti tiek, kiek vaikas gali išlaikyti dėmesį – geriau trumpiau, bet dažniau, nei ilgai ir retai.
- Vizualūs elementai veikia geriau nei žodiniai paaiškinimai – parodyk, o ne tik pasakyk.
- Leisk vaikui pačiam pasirinkti bent dalį veiklos – jausmas, kad jis kontroliuoja situaciją, padidina motyvaciją.
- Pagirk pastangas, ne rezultatą – „matau kaip stengiesi” veikia geriau nei „šaunuolis, laimėjai”.
- Neik į konkurenciją per anksti – iki tam tikro amžiaus geriau vengti aiškaus pralaimėjimo/laimėjimo akcentavimo.
- Būk pavyzdžiu – vaikai kopijuoja tėvų elgesį labiau nei klauso jų žodžių. Jei tėvas sėdi ant sofos ir liepia vaikui bėgioti, tai neveikia.
- Leisk pailsėti, kai vaikas išties pavargęs – neversk „ištverti iki galo” tik dėl principo.
Dar vienas dalykas, kurį verta prisiminti – aprūpinimas tinkama apranga ir avalyne. Vaikai auga greitai, ir per maži bateliai gali sukelti nepatogumą, kuris atrodys kaip „nenoriu sportuoti”, nors iš tikrųjų kojos tiesiog neša skausmą.
Kai treniruotė tampa gyvenimo dalimi, o ne prievole
Jei ko nors išmokau per visus šiuos bandymus ir klaidas, tai to, kad geriausia treniruotė vaikui – ta, kurios jis net nepastebi kaip treniruotės. Tai tiesiog šokinėjimas per balas, lenktynės iki medžio, žaidimas su kamuoliu prieš vakarienę. Nereikia svarstyklių, chronometro ar detalaus plano – reikia tik noro judėti kartu ir leisti vaikui pačiam atrasti, kas jam smagu.
Svarbiausia, ką galima padovanoti vaikui per fizinį aktyvumą, nėra raumenys ar ištvermė – tai teigiamas santykis su savo kūnu ir judėjimu, kuris liks visam gyvenimui. Jei vaikas užaugs žinodamas, kad sportas yra malonumas, o ne prievolė, jis pats ras būdą judėti ir suaugęs, be jokio priminimo.
Tad kitą kartą, kai galvosite, kaip įtraukti savo vaiką į aktyvesnį gyvenimo būdą, pamirškite lenteles su pakartojimais ir laikrodžius. Paimkite kamuolį, išeikite į kiemą ir tiesiog žaiskite. Rezultatai ateis patys, be spaudimo – tereikia kantrybės ir noro būti šalia, kol vaikas atras, kad judėti yra smagu.
